Gintaras Beresnevičius

1961 – 2006 m. Lietuvių religijotyrininkas, etnologas, prozininkas, publicistas, eseistas. Buvo Lietuvos religijotyrininkų draugijos pirmininkas, mokslinio žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcinės kolegijos narys, „Naujojo židinio“ bendradarbis, „Metų“ kolumnistas, „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriaus redaktorius. Išleido 17 knygų, tarp jų – kelis mokslinius veikalus. Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano autorius.

Dievas pertekęs humoro jausmo, o žaidimas ir yra jo raiška Kosmose.

Iš Lietuvos emigruojama. O negrįžtama gal dėl to, kad pargrįžus čia bus atrastas tas pats šeimyninės rangos kombinatas. Viskas kartojasi. Gaudomas Brazauskas ir pardavinėjama nafta. Ką mes be šių dviejų istorinių personažų darytume, galva neišneša.

Jeigu ieškai galingesnio – visada susiduri su valdžia, valstybe, politika... Bet tai tik kelio pradžia. Toliau einama Dievo link. Kiekvieno žmogaus gyvenimo ašis, mano įsitikinimu, yra būtent dievoieška. Netgi jeigu žmogus pats to neprisipažįsta arba nesupranta.

Jeigu žmogus istorinės atminties kratosi - yra net negimęs.

Jie yra baudžiami už savo egzistavimą, apspardomi, kenčia pašaipas. Iš jų išauga einšteinai, samdomi žudikai, dailininkai, rašytojai, valkatos, savižudžiai ir filosofai. Įdomi grupė. Autsaideriai yra už ribos, ir kolektyvas, sveikas ir nuoširdus, tą jaučia ir negali pakęsti.

Juk iš tiesų, savo charakteriu mes artimesni pusbroliams lenkams, nei broliams latviams.

Kada kovoja dvi tiesos – ir atsiranda dvi Lietuvos.

Labai nemandagi elito ir runkelių sąvokų sklaida vis dėlto atspindi visuomenės susiskaldymą į karius/valdovus ir žemdirbius. Tik bėda, kad mūsų elitas – vakarykščiai runkeliai.

Lietuviai - barbarai, karinga tauta. Tokiai tautai reikia herojų, kurie ją suvienytų.

Mielai save plakame ir ūdijamės dėl korupcijos, - bet gal jau laikas pastebėti, kad mūsų korupcija yra tik didelės eurazijinės korupcinės mašinerijos detalė, o ne koks išskirtinis atvejis. Europos Sąjungoje tai tiesiog didesniais mastais vyksta.