Protingas žmogus, stebėdamas svetimas ydas, grumiasi su savosiomis. (Publijus Siras)

Paieška

Lankytojai

Prisijunkite prie mūsų Facebook'e!

Dienos citata el. paštu

Mūsų draugai

Daily Quote
Anekdotai
Funny Jokes
Jokes of the Day

Parama

Paremti projektą SMS žinute

Justinas Marcinkevičius

Tėvyne, tu mano tėvyne, Su kuo ir prieš ką tu eini? Kodėl tu draskai man krūtinę Ir ko tu taip ieškai many?

Vedė palikdama peizaže ir istorijoj pėdas. Iš motinos lūpų išdygo ir mumyse pasisėjo (apie kalbą).

Visa ko pradžia, man atrodo, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.

Visada žemėje per mažai gerų žodžių – meilės, tiesos ir dėkingumo žodžių. Mes dažnai taip ir išsiskiriame, nepasakę jų vienas kitam, nusinešame, užgniaužę juos savo širdyse. Praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm.

Visi mes išskrendame iš vaikystės. O ji pasiveja mus senatvėje, kai pavargę mūsų sparnai jau nepakelia mūsų.

Visų džiaugsmų veidai panašūs vienas į kitą. Skausmų veidai skirtingi. O laimė apskritai neturi veido.

Žmogaus likimas iš tikrųjų yra jo dvasios likimas.

Žmogus – kaip raidė knygoje, kurios pavadinimas žmonija. Tiktai pažindami raides, pradedame skaityti.

Žmogus bent sykį privalo parodyti liežuvį savo baimei.

Žmogus įgyja vertę tiktai realizuodamas savo kūrybinį ir moralinį turinį.

1
2
3
4
5

© 2010-2023 dienoscitata.lt | Kontaktai | Privatumo politika | Mes Facebook'e |